Užupis, kuriame dar nesilankei


Čia yra tas Vilnius, kurio vilniečiai nežino*. Jei gyveni Šeškinėje, Fabijoniškėse, Lazdynuose ar Žirmūnuose, tai labai tikėtina, kad Užupis tau – Senamiesčio dalis, kur užsuki retai ir kas ten vyksta matai tik per televizorių balandžio 1-ą dieną. Visai neseniai pravedžiau draugą per Užupį, parodžiau jam Meno inkubatorių, Galerą ir kitas grožybes, tai sako: „Čia mano miestas?“ Sakau: „Jo, tik tu jame iki šiol nesilankei“.

Užupio Respublika

Geriausias klausimas, kokį esu gavęs iš Vilniaus svečių buvo: „O jums čia nieko tokio, kad Užupis Respubliką paskelbęs? Nu, taigi čia separatizmas kažkoks ir gal šaliai nėra labai sveika“. Nelabai suprato lankytojai, apie KĄ Užupis ir kodėl jo Res Public’os idėja yra tokia nerealiai stulbinančiai teigiama.

Pradėti reikia nuo fakto, kad dar XIX a. Užupis buvo švelniai tariant ne kažką rajonas. Senamiesčio dalimi nesiskaitė, ten buvo daug kriminalinio veiksmo, prostitucijos centras, odos gamybos cechai** ir pora vandens malūnų (pastarasis toks linksmesnis). Nekilnojamo turto kainos nekilo net ir sovietmečiu, kai rajone nebuvo centrinio šildymo, vandenį reikėjo nešiotis iš vandens stotelių ir trūko parduotuvių. Situacijai keistis prielaidos atsirado Užupyje pastačius Lietuvos dailės akademiją. Studentai apsigyvendavo rajone, nes pigu, jį tapė, juo žavėjosi, pradėjo kurtis bendruomenė.

Šis meniškų, kreizovų žmonių atominis branduolis sukėlė tikrą sprogimą dešimtame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai 1996 metais buvo įkurta Užupio Respublika. Jie turi visai rimtų Respublikos atributų: Prezidento institucija, Konstitucija, 3-jų žmonių armija, kurią paleido nusprendę, kad Užupis bus pacifistinė „valstybė“, Užoeuras, kuriuo galima atsiskaityti kai kuriose kavinėse, pvz. bare Špunka, Užupio herbas, nepriklausomybės diena – balandžio pirmoji. Tikrai rekomenduoju apsilankyti Užupio nepriklausomybės dienos minėjime – nuotaika ir linksmos emocijos garantuotos! Jeigu norite, galite net gauti antspaudą pase su Užupio viza. Na, o jeigu nespėjote ar norite pradžiuginti miesto svečius, vizą galima gauti visus metus Užupio knygynėlyje, kuris yra netoli Konstitucijos.

Pastaroji yra labiausiai lankoma Užupio vieta, bet taip yra ne be reikalo. Paskaitykit ją visą ČIA, o mano mėgstamiausi yra šie straipsniai:

1. Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė tekėti šalia žmogaus.

8. Žmogus turi teisę būti nežymus ir nežinomas.

9. Žmogus turi teisę tingėti arba nieko nedaryti.

12. Šuo turi teisę būti šunimi.

13. Katė neprivalo mylėti savo šeimininko, bet sunkią minutę privalo jam padėti.

Miesto legenda skelbia, kad Konstitucija buvo parašyta poros entuziastų, kurie itin uoliai dirbo viename Užupio barų, galimai paveikti alkoholio. Vienas jų buvo kačių mylėtojas, o kitas šunų ir tokiu būdu abu šie žmogui savaip draugiški padarai atsidūrė ir tekste.

Konstitucija baigiasi taip:

39. Nenugalėk.

40. Nesigink.

41. Nepasiduok.

Šie trys straipsniai turi Mahatmos Gandi filosofijos atspindžių, kai Indija kovojo už savo nepriklausomybę prieš Didžiąją Britaniją, o Gandis propagavo taikius protestus vietoj kraujo praliejimo. Taip pat jie siejasi su Baltijos šalyse vykusia Dainuojančiąja revoliucija 1987-1991 metais ir Sausio 13-osio įvykiais. Sovietinė armija užima TV Bokštą Vilniuje ir tankai bei šarvuočiai rieda Seimo link. Ten juos pasitinka barikados ir tūkstančiai žmonių, dainuojantys dainas lietuviškai. Kažkokiu stebuklu suveikia sveikas protas ir Seimas puolamas nėra. Sausio 13-osios rytas, o Lietuva vis dar laisva. Nenugalėjusi, nesigynusi, bet jokiais būdais nepasidavusi.

Užupio angelas

Vienas iš gražiausių Vilniaus ir Užupio simbolių – Užupio angelas, kuris pastatytas 2002 metais. Mažai kas prisimena, kad skulptoriui Romui Vilčiauskui priklauso ir dar vienas ryškus darbas – Vilniaus margutis, kurį rasite Šv. Stepono, Pylimo ir Raugyklos gatvių sankirtoje. Įdomu tai, kad gavęs užsakymą skulptorius nespėjo angelo pagaminti laiku, bet jam gimė geniali idėja – vietoj to pastatyti Užupio centre kiaušinį, iš kurio ir turėjo išsiristi angelas. Man, kaip sertifikuotam projektų vadovui, čia tiesiog genialus būdas išnaudoti galimybę ir projekto vėlavimo riziką paversti ne tik pliusu, bet ir papildomais užsakymais. Juk vėliau kiaušinis buvo perkeltas į kitą vietą, sparčiai besivystantį rajoną. Idėja buvo statyti tokius kiaušinius visuose besivystančiuose rajonuose, bet kažkodėl, mano asmeniniam dideliam liūdesiui, įgyvendinta nebuvo.

Šiuo metu angelas pučia nepriklausomybės ragą, o jo apačioje užrašas skelbia: „Laisva sąžinė – tavo galimybė angelu būti“.

Mano Užupio momentas

Man teko garbė dirbti Užupyje 2005 metų vasarą patėvio kalvystės galerijoje. Iš ten išsinešiau prisiminimus apie verkiančią lankytoją, kuri žaizdre pamatė savo vaikystę ir jau išėjusį tėvą kalvį, moterį, kuri man rodė savo nuogą nugarą ir pradėjo ant manęs rėkti, kai atsisakiau ją pakasyti, miesto lankytojų nuostabą, kai jie patys savo rankomis iš geležies gabalo pagamindavo vinį ar pasagą ir, žinoma, istoriją, kurią pasakoju apačioje.

Liepos vidurys, karšta, o man pietų metas. Vienoje rankoje sumuštinis, kitoje – pomidoras. Beldžiasi į duris. Atsidaro. Ten stovi bomžas su barzdele ir klausia… angliškai:

– Can I come in? (A galiu užeit?)

– Sure, – sakau, kad aišku… nes nu angliškai kalba, tai gal ką ir nupirks.

– I have 2 dogs.

– Ok, – dar ir šunys?!, galvoju. Įeikite, prašome, prišikite ir palikite! – nutyliu.

– I have a medieval castle back in Ireland (mano troba didelė, stovi Airijoj ir turiu pinigų), – dėsto lankytojas.

MY FRIEND! – galvoju – That’s nice, – sakau garsiai.

Taip žodis po žodžio ir jis nusipirko didžiausią žvakidę, kurios nesitikėjau parduoti niekada, kryžių-saulę ir nemažai metalinių, senoviškai atrodančių belstukų, rankenų, vinukų ir t.t.

Praėjo savaitė, išvažiavau su draugu ir jo tėvais į Palangą. Šeštadienį turėjome pusryčiauti ir tais nuostabiais laikais, nuspirkus šeštadienio Lietuvos rytą, gaudavai ir TV anteną, o štai jos viršelyje puikavosi mano draugas-lankytojas bomžas.

– Jis iš manęs žvakidę pirko, – sakau draugui.

– ŠITAS? – nustemba jis.

– Jo, o ką?

– Tu esi tundra, – tiksli citata iš 2005 metų liepos, – čia yra Oskaro laimėtojas, Lolita filmo pagrindinis aktorius Jeremy Irons. O tu vakar su juo telefonu kalbėjai? Turi jo numerį?

– Matyt, kad taip…

Ir taip aš supratau, kad tuo metu filmavęsis seriale „Elžbieta“ Vilniuje Jeremy Irons turėjo pietų pertrauką tarp filmavimų, kuriuose tikrai atrodė kaip driskius ir nusprendė apsipirkti. Laimei, rado mano krautuvę. Tos žvaigždės visai kaip mes – tik gyvena pilyse.

Kitos Užupio įdomybės

Vieta, kurią būtina pamatyti – Užupio meno inkubatorius ir atvira paveikslų galerija po dangumi Galera. Meno inkubatoriuje galite išvysti tokias skulptūras kaip***:

  • Su kuprine keliaujantis Jėzus – vaizduoja religijos universalumą ir piligrimo kelionę per gyvenimą. Jis nėra prisirišęs prie vienos vietos, bet ieško savęs, kaip kad ieško savęs ir pasimetęs jaunuolis, keliaujantis pusę metų per Indijos ar Tailando budistų šventyklas

  • Skalbimo mašina – vaizduoja skalbimo mašiną, tik iš akmens, tai atrodo labai kietai

  • Falo skulptūra – čia MENAS
  • Gražios, vaisingai atrodančios moterys – čia menas, kurį suprantu, vertinu ir gerbiu

  • Užupio planas – tikrai gerai atrodantis ir įstabiai nupaišytas, ypatingai praverčia per ekskursijas, aiškinant žmonėms, kas ir kur yra Užupyje. Vaizduoja Užupį iš paukščio skrydžio.

  • Pianinai šalia upės – menas yra visur. Groti – tai susijungti su gamta, paliesti upės tėkmę, panaudoti muziką ir instrumentą aplinkai gražinti ir džiaugsmui skleisti. ARBA – menas tėra iliuzija, scena – išsigalvojimas. Grojimas niekam negirdint ir Vilnelės triukšmui užgožiant tavo meną yra toks pat vertingas kaip ir Filharmonijos salėje girdint ir plojant šimtams žiūrovų. Interpretaciją renkatės jūs.
  • Atvira peticija marihuanai legalizuoti su užrašu „Liberte, Egalite, Legalize“ – atviras kvietimas legalizuoti žolę ir smagus grafitis su rimta potekste. Ypatingai patinka miesto svečiams ir neretai šokiruoja vietinius. Primena, kad Užupis yra rajonas-sesė Kristianijai iš Kopenhagos, kur žolytę, nors ir nelegaliai, pardavinėjama tiesiog gatvėje kaip dešros mūsų Halės turguj.

Šalia inkubatoriaus dar yra ir Tibeto skveras su tibetiečių spalvomis išmarginta instaliacija, kuri vaizduoja jų šventykla bei paminklą mandalai****. Vieta, kurios įrengimui itin priešinosi Kinijos ambasada, o oficiali tiek Lietuvos, tiek Vilniaus savivaldybės pozicija yra vieninga Kinija. Bet Užupis – Res Publica laisva, tai, ką nori, tą ir stato.

Užupio Respublikos riboženklis skelbia savo šalies pavadinimą visomis kalbomis, kurios istoriškai buvo naudotos Vilniuje: lietuvių, lenkų, žydų, rusų ir rusėnų. Plius iškart matosi, kad Užupyje galioja kiek kitokios taisyklės nei Lietuvoje:

1) Būk laimingas

2) Neskubėk važiuoti (ir gyventi)

3) Menas yra svarbu!

4) Neįvairuok į upę

Būkit laimingi ir lankydami Užupį neskubėkit – pamatyti ten tikrai yra ką!

 

 

*Išskyrus aišku pačius užupiečius, kur ten gyvena ir kvėpuoja ta miesto dalimi. Neretai būna, kad liaudis, apsigyvenusi Užupyje sako, kad kitur Vilniuje gyventi niekada ir nenorės, čia viskas yra tobula, žmonės tobuli ir Vilnelė tobula. Teisybės dėlei, taip pat kalba ir Žvėryne pagyvenę, o štai Senamiesčio gyventojai pasidžiaugia, patūsina ir sako: noriu į Užupį ar Žvėryną.

**Odos gamybos procesas ir anksčiau, ir dabar kvepia itin neskaniai. Šiais laikais odas mirko druskos tirpaluose ir kitokiuose chemikaluose, o anksčiau tai naudojo šlapimą. Galite įsivaizduoti, kokį kvapelį į rajoną atpūsdavo netinkamos krypties vėjas.

***Pateikiami skulptūrų pavadinimai nėra tikslūs, bet mano paties sugalvoti ir interpretuojami. Skulptūrų reikšmių interpretacijos – ne menininkų tikslai, bet mano paties išgalvoti ir niekuo kitu tik mano fantazija paremti.

****Šiaip tai mandala turėtų būti kažkas laikino – pagaminai ir sunaikinai. Tai čia turim paminklą laikinumui. Ironija, ne kitaip.

 

Straipsnio ir nuotraukų autorius: Paulius Jonis

DAUGIAU GIDO PAULIAUS STRAIPSNIŲ:

– KUR VILNIAUS KATALIKAI NESILANKO

– TOP 7 KATEDROS AIKŠTĖS PASLAPTYS

– MANO ALMA MATTER – VILNIAUS UNIVERSITETAS