Gimiau ir augau Vilniuje. Šeima ir aš pats – katalikai, bet senelis, mamos tėvas, atvažiavo į Lietuvą iš Ukrainos. Namie visą gyvenimą kabo stačiatikių ikona, parvežta iš Zaporožės krašto.
Vilnius – daugiakultūris miestas, kuriame tariamai draugiškai sugyvena tiek daug įvairių religijų atstovų. Dabar jau tikrai sugyvena, bet XVI a. gerai kapojosi reformatai ir jėzuitai*, o XVII a. pradžioje – stačiatikiai ir unitai**. Ir šiaip Vilniuje galiojo draudimas statyti naujas ar remontuoti esamas cerkves. Šitą draudimą leido sulaužyti tik Konstantinui Ostrogiškiui, kuris pergalių tiek iškovojo mūšio lauke, būdamas LDK kariuomenės vadu, kad jam padarė išimtį ir leido kai kurias cerkves suremontuoti ir net vieną kitą naują pastatyti.
Man augant tos religijos buvo nė motais – visos atrodė labai jau panašios, tik gal ritualai kažkiek skiriasi. Nesusivokimo pridėdavo namuose kabanti stačiatiška ikona ir faktas, kad kas antrą sekmadienį su mama lankydavomės Šv. Dvasios cerkvėje, kur ji degdavo žvakutes ir melsdavosi už mirusiuosius. Mano nesusivokimo kulminacija – kai dar parengiamojoje klasėje, kol lankiau rusų darželį, paklaustas, ar aš katalikas, ar stačiatikis, nukulniavau į stačiatikių klasę. Tik po savaitės ir mamos išaiškinimų, auklėtoja pasitaisė ir nukreipė mane „teisingo“ kabineto link.
Stačiatikių bažnyčios Vilniuje – tai ryškūs, mano nuomone, gražūs pastatai, apie kuriuos vietiniai žino mažai. Vedžiau ekskursiją draugams, tai iš 20 dalyvių, tik 2 buvo buvę ir kažką žinojo apie Vilniaus kankinius. Kai kurie per visus savo 30 metų nebuvo lankęsi cerkvėje Lietuvoje. Po poros savaičių per ekskursiją su turistais iš Amerikos sutikau draugą, kuris atsivedė brolį cerkvės pažiūrėti ir su Vilniaus kankiniais susipažinti. Dabar vizito po Vilniaus senamiesčio cerkves kviečiu ir jus.
-
1 Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės ortodoksų bažnyčia
Pirmoji mūrinė katalikiška šventovė Vilniuje. Pastatyta kaip koplyčia dar 1345 m. Pradžioje ja naudojosi tik Lietuvos didžiojo kunigaikščio žmona Marija ir jos aplinka, o štai po jos mirties 1348 m. atverta ir kitiems tikintiesiems.
Graži legenda, atkartojama ir oficialiame bažnyčios puslapyje, skelbia, kad bažnyčia stovi ant pagoniškos šventyklos, skirtos alaus dievui Ragučiui, pamatų. Nesu tikras, ar nebus tai tik miestietiškas mitas (urban legend).
Kitas klausimų keliantis faktas – ar bažnyčioje Petras Didysis pakrikštijo vieną savo armijos tarnautoją – Abraomą Hanibalą***, kuris buvo Aleksandro Puškino prosenelis? Lentelė buvo pakabinta jau po bažnyčios restauracijos 1864 m., kuomet gyvos buvo romantizmo idėjos. Pats A. Hanibalas apie savo krikštą rašo dvejose vietose ir pateikia skirtingą informaciją, lieka neaišku, ar jis krikštytas Maskvoje, ar Vilniuje. Kai kurie istorikai lentele tiki ir mano, kad krikštas tikrai vyko buvusio Ragučio šventyklos vietoje. Man šis pasakojimas labai patinka, o rusakalbiams turistams, kurie ir žino, kas toks buvo Abraomas Hanibalas, aš abejonių dėl jo krikšto vietos nepalieku. Tam, kad pasakojimas būtų tikresnis ir paminklą Puškinui ir jo proseneliui Hanibalui užrodau.
Pats bažnyčios pastatas daug kartų nuniokotas gaisrų, restauruotas ir perstatytas. Dabartinę išvaizdą, tipinę rusiško-bizantiško stiliaus išorės puošybą, įgavo po XIX a. antroje pusėje atliktos restauracijos. Restauracijos užsakovas – Rusijos carinės armijos generolas ir Vilniaus generalgubernatorius – Michailas Muravjovas, dar žinomas „Koriko“ pravarde. Įdomu, kad kai restauravo, tai nelabai pavyko atitaikyti į buvusios bažnyčios pamatus ir visas pastatas „pasislinko“ per kokius 5 metrus į rytus. Patys šiuo faktu galite įsitikinti žiūrėdami nuo Didžiosios gatvės pusės: pastebėkite grindinį, kuriame matosi buvusios gatvės, o kartu ir bažnyčios įėjimo ribos. Dabar jos veda kur kas kairiau nuo bažnyčios centrinės ašies.
Šiuo metu tai vienintelė man žinoma cerkvė, kurioje stačiatikių apeigos atliekamos lietuvių kalba, o anot jų puslapio, Bendruomenė vienija 30 lietuviškai kalbančių stačiatikių.
-
2 Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra
Pastatyta viso labo metais vėliau nei Paraskevijos, 1346 m., pralaimėjo pirmosios stačiatikių bažnyčios vardą. Cerkvė, anot jų pačių puslapio, pastatyta Algirdo antrosios žmonos, Tverės kunigaikštytės Julijonos, garbei. Tą patį pats ne kartą pasakojau turistams, bet pradėjus aiškintis skaičiai pradėjo nesutapti… Istorikas nesu, bet kažkaip nu nesusigaudau ir tiek. Spręskit patys:
- 1320 m. Algirdas veda Mariją
- 1345 m. pastatoma Paraskevės bažnyčia, tuo metu asmeninė Marijos koplyčia
- 1346 m. padedami aptariamos Katedros pamatai
- 1348 m. Katedra pašventinama
- 1349 m. Algirdo pasiuntiniai siūlo Julijonai tuoktis
- 1350 m. Julijona tuokiasi su Algirdu
Jei kas nors gali man šitą kebeknę išaiškinti ir datas teisingiau sudėlioti, labai laukiu jūsų komentaruose 🙂
Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra, rusiškai dar vadinama Pričenskij sobor, turėjo tokią sudėtingą istoriją. 1612 m. perduota į unitų rankas sparčiai nyko, tikrai reikėjo remonto. XIX a. pirmoje pusėje perėjo Vilniaus universiteto žinion. Ten įkurti anatomikumas, auditorijos, skaitykla. Žodžiu, bažnyčios bokšte buvo laikomos/demonstruojamos augalų, gyvūnų ar žmonių kūnų dalys ar pan. Vėliau pavertė bažnyčią sandėliu, turgumi, net kalvė viduje veikė. Bardaką ištaisė tik jau minėtas generalgubernatorius Muravjovas. Įsakė cerkvę atrestauruoti, stačiatikiams atiduoti ir gatvę iki jos nutiesti*****.
-
3 Vilniaus Šv. Nikolajaus Stebukladario palaikų Pernešimo cerkvė
Ši cerkvė statyta jau tikrai Julijonos, antrosios Algirdo žmonos. 1350 m. iškilo ant prieš tai buvusios medinės cerkvės pamatų. Po to niekas jos nerestauravo ir neperstatė, dėl jau minėto draudimo stačiatikių cerkves tvarkyti, o Konstantinas Ostrogiškis pastatė atnaujintą variantą 1514 m. ir pavadino Šv. Nikolajaus (jūs jį geriau žinote kaip Kalėdų senelį) vardu. Muravjovas ir šią cerkvę įsakė restauruoti, net namą priešais stovėjusį nugriovė ir bokštą dastatė. Daugelis vilniečių nustemba, kad cerkvėje iki šiol kabo atminimo lenta Vilniaus cerkvių restauravimo fundatoriui, o turistai šypsosi ir kalba, kad Korikas taip nuodėmes atpirkinėjęs.
Įdomiausią istoriją apie Šv. Nikolajaus cerkvę, be jokios abejonės, pasakoja mano patėvis, sovietmečiu dirbęs kalviu – restauratoriumi. Jam buvo patikėta užduotis – uždėti naują kryžių ant bokšto viršūnės. Jaunas restauratorius darbo ėmėsi noriai ir kartu su kolega užkėlę kryžių, pritvirtinę ir jį pribetonavę ar kaip kitaip sutvirtinę, laimingi grįžo į dirbtuves. Didis buvo jų nustebimas, kai kitą dieną atvažiavo dėdės tamsiomis odinėmis striukėmis ir išsivežė atgal į cerkvę. Pasirodo, kryžių jie neteisingai uždėjo ir pagaliukas (stačiatikių kryžiaus), turėjęs eiti iš kairės į dešinę žemyn, ėjo atvirkščiai. Tam, kad apsuktų kryžių, reikėjo nuimti nuo jo paauksuotus apvadus.
Tokiu būdu Šv. Nikolajaus cerkvės bokšto viršūnėje net tris dienas stovėjo katalikiškas kryžius.
-
4 Šv. Dvasios cerkvė
Man pati gražiausia Vilniaus cerkvė. Ar tai susiję su tuo, kad mama mane ten vedžiojo? Turbūt ne mažiau nei faktas, kad pastatyta ji ne kaip kitos Vilniaus cerkvės – bizantiškuoju stiliumi -, bet Vilniaus baroko. Iš vidaus – katalikų kryžiaus išplanavimo, o ikonostasas, cerkvės pasididžiavimas, vieno žymiausių Vilniaus architektų, Glaubico darbas. Ką aš čia pasakoju, užeikit, patys pamatysit!
Pirmą kartą apsilankius neįprasčiausia bus matyti trijų Vilniaus kankinių, Antano, Jono ir Eustachijaus, relikvijas. Kankiniais jie tapo dar XIV a. viduryje, kai, anot paprastosios versijos, atsisakė valgyti mėsą per Kalėdas, svarbią pagonišką šventę, ir taip kunigaikščiui Algirdui (tam pačiam, kuris žmonoms cerkves statė) neliko kitos išeities, kaip tik juos pasmerkti myriop. Tikroji istorija kiek sudėtingesnė, bet ne tokia įdomi. Šventaisiais jie pripažinti tiek Konstantinopolyje, tiek Maskvoje. Pamesti palaikai vėl atrasti XVII a. pradžioje. Šiuo metu eksponuojami cerkvės viduje, o iki 1997 m., buvo laikomi rūsyje. Man pačiam juos pirmąkart teko matyti 1996 m., kai dar nebuvau pradinės pabaigęs. Trys dėdės, gulintys stikliniame karste cerkvės rūsyje gerokai nugąsdino mane, mažą berniuką. Dabar jau jų nebijau ir apsilankęs cerkvėje neverkiu.
*Vienintelė bažnyčia Vilniaus senamiestyje, kurios nesimato nuo gatvės - Evangelikų liuteronų Vokiečių gatvėje. Aš pats apie ją sužinojau jau tik studentu būdamas, kuomet turėjome ten švedišką Liucijos šventės šventimą. Tai čia ne šiaip sau jos nesimato - santykiai su vietiniais katalikais buvo pagrindinė priežastis pasistatyti tokius vartus kaip įėjimo į pilį ir apsitverti siena. Reformacijos metu užfiksuotos ne vienos riaušės ar pogromas, kurių taikiniu tapo skaičiumi ženkliai nusileidžiantys protestantai.
**Unitai - tai Romos popiežiaus valdžią pripažįstantys stačiatikiai. LDK Unija įsigaliojo 1596 metais. Šiuo metu daugiausiai unitų rasite Ukrainoje, o Vilniuje jų pagrindinė šventykla – Švč. Trejybės bažnyčia. 1612 m. beveik visos stačiatikių bažnyčios Vilniuje perėjo unitų valdžion. Stačiatikiai šiaip atiduoti bažnyčių nesirengė. Galite įsivaizduoti: ateina unitai bažnyčios atsiimti, o ten stačiatikiai sėdi, meldžiasi ir kitatikių įsileisti nenori. Žodis po žodžio ir kažkas gaudavo į naglą kitatikio snukį, o jei labai nepasisekdavo ir peilį į pilvą. Vilniuje religinių karų kaip ir nebuvo, bet kraujas nuleistas ne kartą.
***Abraomo Hanibalo**** istorija išties įspūdinga. Gimęs ir augęs Afrikoje (Etiopijoje, Čade ar dar kur kitur), buvo sugautas turkų ir išvežtas į Konstantinopolį. Ten priverstinai savanoriškai atsivertė į islamą ir gavo Ibrahimo vardą, kuris vėliau pakeistas į Abraomo. Į Maskvą Hanibalą atgabeno Rusijos konsulas, kuris norėjo įsiteikti carui, atgabendamas „keistenybę“. Petras I Abraomą Hanibalą apgyvendino kartu su savo vaikais, išleido į mokslus ir, kaip pasakojama tekste, pakrikštijo. Hanibalas nugyveno audringą gyvenimą, susilaukė virš 10 vaikų, truputį gavo pagyventi Sibire (tas kraštas nuo seno buvo puikia vieta išsiųsti neįtikusius), tapo vyriausiuoju Rusijos armijos karo inžinieriumi ir šiaip pasaulio pamatė kartu su armija žygiuodamas. Labiausiai žinomas dėl fakto, kad yra Puškino prosenelis, kuris šiaip savo afrikietiška kilme didžiavosi ir rinko medžiagą apie Hanibalo gyvenimą.
****Hanibalo vardą jis pats sau ir pasiskyrė – didžiojo Kartaginos generolo, kuris pats buvo afrikietis, garbei.
*****Naujai grįsta, šiuo metu vadinama Maironio gatvė, be kurios sunkiai įsivaizduoju dabar kaip reikėtų senamiestį apvažiuoti, ėjo per Bernardinų vienuolyno šventorių, bet Muravjovui tai buvo maža kliūtis. Pastebėkit Šv. Onos bažnyčios įėjimą – taip arti važiuojamos dalies vargu bau ar būtų vienuoliai statę.
Straipsnio ir nuotraukų autorius: Paulius Jonis
DAUGIAU GIDO PAULIAUS STRAIPSNIŲ:
– UŽUPIS, KURIAME DAR NESILANKEI